Martynas Levickis - jaunasis Lietuvos akordeonistas

In 1829, the Austrian instrument maker Demian patented an 'accordion' which incorporated a keyboard and buttons for playing pre-set chords.
Some additional chromatic notes were added to the design in 1834 so that the instrument was able to play melodies with conventional harmonies in a limited range of keys. Similar instruments were made in France, Belgium, Italy and later in Russia. The features which had seemed revolutionary in the first third of the 19th century came to act as constraints and by the early years of the 20th century the accordion repertoire was limited popular and traditional music.

The free-bass accordion was developed in the middle years of the 20th century specifically to produce an instrument with the freedom to play any chord. It is also compact, portable and - unlike the organ – has the ability to play accents. This form of the instrument was adopted by the Danish performer Mogens Ellegaard while he was studying in America and on his return to Copenhagen his technical virtuosity inspired the composer Ole Schmidt to write more musically demanding works for the accordion. Scandinavia became a centre for adventurous accordion repertoire as a solo and concerto instrument and in chamber music.

The accordion department at the Royal Academy of Music was founded by Owen Murray, one of the Ellegaard's students.

Nors aplinkiniams galbūt ir atrodo, kad Lietuvą garsinančio jaunojo akordeonisto Martyno Levickio, baigusio Šiaulių konservatoriją, muzikinė karjera baigta, iš tikrųjų jaunojo atlikėjo kelias tik prasideda. Jis kupinas gražiausių vilčių ir svajonių. Akordeono Martynas nepaleidžia iš rankų net vasarą, o rudens laukia su šiokiu tokiu jauduliu - juk jis jau gali vadintis Karališkosios Londono menų akademijos studentu.


Kliūčių studijuoti nebėra
Su Šiaulių konservatorijos absolventu kalbamės per pertrauką tarp repeticijų. Akordeonistas repetavo brandos atestatų įteikimo progai skirtus kūrinius.

Net atėjus vasaros atostogoms ilsėtis nėra kada - laukia koncertai. Išlaikęs pakartotinį tarptautinį anglų kalbos egzaminą, nuo kurio priklausė mokslo metų trukmė Karališkojoje Londono menų akademijoje, jaunuolis šiek tiek atsikvėpė. Pirmą kartą iki sėkmingo išlaikymo pritrūko vos pusės balo. Antrą kartą priimti iššūkį savo auklėtiniui padėjo mokytoja Marytė Markevičienė.

"Buvau taip pavargęs, kad laukdavau vakaro, kad greičiau galėčiau griūti į lovą ir nugrimzti į sapnų pasaulį. Dabar jau ramiau, galiu atsikvėpti", - kalbėjo M. Levickis.

Studijuoti Londone Martynas svajojo jau seniai, tik garsiai apie tai nedrįso prabilti. Turėdamas draugų Jungtinėje Karalystėje, talentingas jaunasis akordeonistas sužinojo apie tokią galimybę ir dar spalio mėnesį išsiuntė anketą bei prašymą į minėtą prestižinę menų akademiją. Jau po kelių mėnesių jis sulaukė teigiamo atsakymo, kad yra laukiamas studentų gretose.

Dabar nebeliko jokių kliūčių studijuoti. Martynas išlaikė visus reikiamus egzaminus, iš "Baltik Vairo" sulaukė finansinės paramos studijoms. Jeigu ne rėmėjai, jaunuolio mokslams per metus reikalingų 15 tūkstančių litų šeima surinkti nebūtų išgalėjusi.

Mielai groja labdaros renginiuose
M. Levickis aktyvus ne tik muzikinėje veikloje, dalyvauja Lietuvos akordeonistų asociacijos rengiamuose renginiuose, seminaruose, festivaliuose, konkursuose, yra ne vieno tarptautinio akordeonistų konkurso laureatas ir prizininkas. Jo pilna ir visuomeniniame, kultūriniame gyvenime - mielai groja miesto, labdaros koncertuose.

Už muzikinius nuopelnus Martynui yra suteiktas Karalienės Mortos premijos laureato vardas. Jis yra ne kartą apdovanotas LR Prezidento, Seimo, Šiaulių apskrities, miesto bei konservatorijos vadovybės premijomis ir padėkos raštais. Pernai Martynas pripažintas Šiaulių apskrities Metų talentu.

Savo žinias vaikinas demonstruoja ne vien muzikos sferoje. Turi teisinių žinių, organizacinių gebėjimų. Šimtadienį jis nusprendė paminėti ne vaidindamas, o sukurdamas filmuką apie jaunimo problemas, priklausomybę kvaišalams, parodydamas, kaip greitai galima nusiristi ir vėl pakilti.

Ne tik groja, bet ir kuria
Vasarą akordeonistas groja mažiau, kad galėtų daugiau laiko skirti kūrybai. Neseniai jis baigė kurti 170 puslapių partitūrą. "Kokia čia kūryba, tai tik susipažinimas, prisilietimas prie jos, - kuklinasi jis. - Aš ne kompozitorius. Tik turėdamas laiko prisėdu."

Nors genetiškai Martyno talentas muzikai, anot jo, nėra užprogramuotas, tačiau groti jis jau norėjęs nuo vaikystės. Dar būdamas dvejų ir klausydamasis Vytauto Landsbergio atliekamo kūrinio, berniukas miklino pirštukus, mėgdžiodamas pianistą, o trejų jau turėjo akordeoną, nes galimybių nupirkti išsvajotą pianiną nebuvo.

"Dabar nesigailiu, kad groju akordeonu. Aš galiu jį paimti, pajusti, o pianino net bijau. Jeigu bus galimybė studijuojant Londone atsisakyti fortepijono paskaitų, taip ir padarysiu - tada galėsiu daugiau laiko skirti akordeonui", - svarsto M. Levickis.

Tarptautinis pripažinimas - vos sulaukus trylikos
Labiausiai vaikinui į atmintį įstrigęs pirmas jėgų išbandymas 2003 m. Italijoje vykusiame tarptautiniame akordeonistų konkurse Stefano Bizzarri premijai laimėti, kai jam buvo vos trylika metų. Tai ne tik tarptautinės muzikinės scenos pradžia, bet ir pirmasis aukščiausias tarptautinis apdovanojimas.

"Pirmieji potyriai visada išlieka giliai širdyje. Džiaugiuosi, kad teko dalyvauti tokiame konkurse, kuriame iš tiesų vertinama muzika. Nors jau esu dalyvavęs jame tris kartus, iki šiol trokštu ten nuvykti", - tikina jaunuolis.

Dalyvavimas tarptautiniuose konkursuose, laimėjimai, pripažinimas šiauliečiui suteikė ne tik pasitikėjimo savo jėgomis, bet ir išminties, neįkainojamos patirties. Tiesa, pelnytos vietos ne visada būdavusios pačios aukščiausios. Nors dažniausia komisija Martynui skirdavo daugiausia balų, atlikėjui yra tekę tenkintis ir antra, o grojant ansamblyje - ir trečia vieta.

"Tada buvau labai nusiminęs, bet dabar džiaugiuosi, kad teko pajusti, ką reiškia būti ne pirmuoju. Juk turi žinoti, kad ne visada gali būti geriausias", - atvirauja jaunasis akordeonistas.

Ateitį sieja su Šiauliais
Aplinkinių, pažįstamų, bendraklasių pavydą dėl stulbinamo pasisekimo vaikinas patiria jau seniai, tačiau išmoko su tuo susigyventi. Neigiamos vaikų reakcijos jis sulaukė dar trečioje klasėje, mokydamasis Centro pradinėje mokykloje, kai teko stovėti prieš klasę vietoj mokytojo ir aiškinti, kokia nata yra do. Juk akordeonu jis groti pradėjo nuo trejų, tad už bendraamžius muzikos srityje jis buvo gerokai pranašesnis.

Iki šiol juntamas pavydas padeda atskirti draugus nuo pažįstamų. O tikrus draugus galima ant pirštų suskaičiuoti. Vis dėlto sunkią minutę Martynas neieško peties, į kurį būtų galima atsiremti - ima akordeoną sielai išlieti. Instrumentas būna šalia ir džiaugsmo, ir liūdesio akimirką.

Martynas sako net nesusimąstąs, ar jis gyvenime yra daug pasiekęs. "Tik kai paskaitau laikraščiuose, išgirstu, ką apie mane kalba, tada gal ir suvokiu tai, bet nesureikšminu. Man svarbiau pats procesas, vyksmas, o ne rezultatas", - sako pašnekovas.

Prabilęs apie svajones, vaikinas prisimena vieną jų, kai vaikštinėdamas Milano turtingųjų kvartale rinkosi butą, kuriame jis norėtų gyventi, o vakarais groti baltu rojaliu. Dabar kol kas realesnė ir ranka pasiekiama svajonė - baigus mokslus Londone grįžti į Lietuvą ir čia kurti, užsiimti organizacine veikla, įkurti dirbtuves. Vienaip ar kitaip Martynas sieja ateitį su Šiauliais ir garantuoja, kad spalį grįš į gimtąjį miestą dalyvauti festivalyje "Linksmasis akordeonas".

"Negrįžti į Šiaulius apsispręsti padėtų nebent žinojimas, kad čia manęs nereikia. Kita vertus, kodėl savaitė negali prasidėti Londone, o baigtis Lietuvoje? Juk menininko užduotis - skelbti tėvynės meną pasauliui", - patriotiškai nusiteikęs Šiaulių konservatorijos absolventas.


Šiauliaiplius -
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

"Londonas man nėra Meka ar rojus; nemanau, kad jį pamėgsiu. Kad ir kur būčiau, - savyje nešiojuos dalelę Lietuvos. Esu čia, kad kuo daugiau išmokčiau, pasisemčiau patirties ir visa tai paversčiau kūrybos ugnimi tėviškėje", - sakė Londono karališkosios muzikos akademijos studentas Martynas Levickis, per žiemos šventes parvykęs į Lietuvą koncertuoti.

Nuo pat atvykimo sukatės koncertų karuselėje?

Mane pakvietė groti Vilniuje vykusiame Šv. Kristoforo žiemos festivalyje, o koncertas vadinosi "Vien tik tango sūkury..." Tango man labai artimas, nes esu akordeonininkas. Žinia, garsusis tango genijus Astor Piazzolla grojo dar artimesniu tango instrumentu - bandoneonu, ir tai tarsi dar gyvesnis ir natūralesnis prisilietimas prie tango. Tai palyginčiau su pianisto barokinėmis kompozicijomis, atliktomis klavesinu - tikra autentika. Tikiuosi ir pats išmokti groti bandoneonu.

Koncertas "Vien tik tango sūkury" paliko gilų įspūdį ir jau seniai nuo scenos buvau nulipęs toks laimingas ir patenkintas savo atliktais kūriniais. Laimingas, kad kūnas, siela ir akordeonas tarsi susiliejo į vieną akordą ir bent akimirkai pavergė klausytojų sielas.

Bet juk grįžote ir atostogų?

Žinoma - aplankyti artimųjų, namų, draugų, kolegų, buvusių mokytojų. Tačiau darbo Lietuvoje turėjau daugiau negu Londone. Kalėdos muzikantams - darbymetis, bet kartu ir savotiška šventė. Vyko daugybė koncertų, bet reikšmingiausias tas, kuriame sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje grojau su akordeonininkų kvintetu "Acco-Team", tai yra kartu su kolegomis - Simona Šukyte, Aurimu Goriu, Evaldu Joniku ir Rolandu Erniuliu.

Kuo jums ypatingas gimtas Tauragės miestelis, kurį kadaise pašto karieta pervažiavo prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas, gėrė čia soterną ir net parašė laišką mylimajai?

Tauragėje augau iki 8 metų, ir vis dar jaučiu nostalgiją tolimai vaikystei. Tiesa, kai buvau dvejų metų, barbenau pirštais į stalą vaizduodamasis, kad skambinu pianinu. Bet vienu momentu mano gyvenime atsirado akordeonas, ir kai persikraustėme į Šiaulius, pradėjau rimtai mokytis juo groti - ne tik iš klausos, pritardamas daina.

Džiaugiuosi Šiaulių konservatorijos muzikos mokykloje sutikęs dėstytoją Marytę Markevičienę, įveikusią mano pasipriešinimą "akademiniams" dalykams ir mane, pasišiaušėlį, pažabojusią. O Tauragėje norėčiau kada nors surengti akordeono muzikos koncertą.

Kuo jus sužavėjo tas akordeonas?

Na, jis - universalus ir novatoriškas instrumentas, dar neseniai buvęs nepelnytai nuvertintas. Manyta, kad tai nėra profesionalus instrumentas, o skirtas vien pramogai.

Iš tiesų akordeonas "gimė" 1829 metais Vienos muzikos instrumentų meistro Cyrillus Damian dirbtuvėse ir buvo patogus nešiotis bei pritarti dainoms bei šokiams. Bet prieš 50 metų akordeonas buvo patobulintas ir pritaikytas J. S. Bacho, A. Vivaldžio, D. Scarlatti ir kitų baroko kompozitorių kūriniams. Ir vis tiek, nors instrumentas yra tobulas, turintis beribių galimybių eksperimentuoti, šiandien mums vis dar trūksta originalaus repertuaro.

Smalsu, kodėl pasirinkote studijas Jungtinėje Karalystėje?

Niekada nemaniau studijuoti užsienyje, nes Lietuva man tokia brangi; viskas įvyko ekspromtu. Šiek tiek pastūmėtas, prieš metus parašiau laišką profesoriui į Londoną, kai studentų priėmimas jau buvo pasibaigęs. Bet gruodžio mėnesį nuvykau į Londono Karališkąją muzikos akademiją, pagrojau savo programą, dalyvavau pokalbiuose, teko skambinti pianinu ir padainuoti, raštu atlikau testą iš muzikos istorijos, harmonijos... Tais metais į akademiją stojo 1 500 kandidatų, taigi savo bandymą laikiau avantiūra, bet mane priėmė.

Kaip kabinotės į gyvenimą?

Įstojęs suvokiau, kad tai dar ne viskas. Visgi studijos ir pragyvenimas Londone nėra pigus. Buvau truputį supanikavęs. Gal su Dievo pagalba atsirado nuostabūs žmonės, ponai Irmina ir Dirk Zwick, kurie mane palaikė ir finansiškai parėmė studijas.

Be to, ištiko šokas atitrūkus nuo Tėvynės virkštelės, namų, kolegų. Pajutau savo vienišumą ir nereikalingumą. Suvokiau, kad gyvenimo kelias yra duobėtas, reikia išmokti laviruoti, priimti iššūkius, negailėti savęs. O pajutęs nesustabdomą laiko tėkmę, "nustačiau" save drąsiam ir ryžtingam režimui, suplanavau kiekvieną dieną. Nesvarbu, kad dažnai tik jai pasibaigus prisimeni, kad dar nieko nevalgei.

Su kitais lietuviais nuomojame namą, kur turiu savo kambarį. Reikia labai gerai mokytis, kad gautum stipendiją, kol kas jos negaunu, bet gelbsti honorarai už koncertus. Kartais groju už dyka - dėl garbės ir idėjos. Šiaip, nors koncertų grafikas yra "žiaurus", kainuoja daug sveikatos, nervų ir laiko, jau apsipratau, esu patenkintas studijomis ir naujuoju savo profesoriumi Owen Murray.

Užsienyje muzikantai įsisuka į konkursų mėsmalę, kad sužinotų, ko yra verti.

Konkursų mano sąraše - apie trisdešimt. Taupydamas popierių, koncertų nebeskaičiuoju. Sunku pasakyti, ar esu laimės kūdikis; viena koja dar Lietuvoje, kita - Londone, tačiau nuo ateinančių metų jau turėčiau abiejomis kojomis stotis tenai. Svarbiausia, kad esu kelyje, ir jokiems sunkumams nepavyko iš jo išmušti.

Kokiu matu matuojate savo pasisekimą koncertuose?

Scena, dėmesys, žibančios klausytojų akys, šypsenos, ašaros, ovacijos - kas gali būt nuostabiau? Dėl šito verta tiek plušėti - kaip kokiam medkirčiui. Muzika yra visas mano gyvenimas; banalu, bet kitaip nepasakyčiau. Neįsivaizduoju savęs kitame amplua, ir jeigu nebūčiau muzikantas, šiame pasaulyje nebūtų Martyno Levickio...

Kokie tie britai?

Britai atrodo tolerantiški visiems gyvenimo reiškiniams, o gal tiesiog kiti jiems nerūpi. Kartais jie net atrodo man neturį nuomonės, tartum užsikonservavę savo perlamutriniam kiaukute. Užsieniečiui ten pritapti, regis, nesunku, nes nepaisoma, kokia tavo odos spalva, religija ar dar kokia netradicinė gyvensena. Aš nesijaučiu kuo nors išsiskiriantis iš kitų europiečių visumos. Manau, dirbantys Anglijoje tautiečiai gyvena geriau negu Lietuvoje. Lietuvių nuomonė apie savo tėvynę kurį laiką mane skaudino, bet išmokau nekreipti dėmesio. Mūsų akademijoje mokosi penketas lietuvių ir mes jau rengiame bendrą projektą.

Jūsų amžiaus jaunuoliams drioksteli meilė...

Tik muzikai. Lietuvoje visokių nuotykių pasitaiko, tačiau Anglijoje visiškai pasiaukojau menui. Manau, bus laikas, atsiras ir ta vienintelė moteris.

Esate pragmatikas.

Aš - prakeiktas svajotojas. Turiu idėjų, kai kurios - už tikrovės ribų. Bet svajoti nedraudžiama, tad vis rezgasi kas naujo, kartais susikaupia per daug visko vienoje galvoje, net bijau išprotėti. Kartais jaučiuos it voverė rate, veiksmo sūkury yra pavojaus nusisukti sprandą.

Dar tik ruošiuosi rimtai koncertinei veiklai Anglijoje, bet turiu daug planų, susijusių su Lietuva. Bet nenoriu kalbėt, baugu, kad neišsipildys. Na, norėčiau suburti entuziastus, optimistus atlikėjus akordeonininkus, kad būtų lengviau organizuoti koncertinę veiklą Lietuvoje. Pamąstau ir apie instrumentų gamybą Lietuvoje, bet tam reikia užsidirbti labai daug pinigų.

Kas laukia sugrįžusio į Londoną?

Dar keletas egzaminų, vėliau - tobulinimosi kursai pas profesorius iš svetur. Vienas jų - garsusis Fridrich Lips. Laukia koncertas London City University - naujos koncertų salės atidarymo proga, ir koncertas mūsų akademijoje. Prasidės naujo kamerinio violončelės ir akordeono ansamblio repeticijos ir koncertai.

Nuoširdžiai linkiu išgarsėti...

Man svarbu ne išgarsėti, bet išgarsinti ir išpopuliarinti akordeono meną. Juk kartais stygininkai nesiryžta groti kartu su akordeonininku, kratosi tavęs, tenka prievarta įrodinėti... Tad ypač malonu, kad akordeonininkus groti drauge jau kviečiasi ir orkestrai.

Aišku, būti žinomam ir garsiam yra naudinga, jei nori įvykdyti savo projektus ar tiesiog dalyvauti įvairiuose koncertuose. Norėčiau būti įvairių stilių muzikos atlikėjas, bet labiausiai mane traukia modernizmas ir avangardas. Akordeonas idealus tokiai muzikai...